Apie 1660 m. komersantai iš Marselio, tuo metu kurį laiką  gyvenę Libane, jau neįsivaizdavo savo gyvenimo be kavos ir atgabeno kavą į Prancūziją. Iš karto po šio įvykio susikūrė vaistininkų ir pirklių gildija, kuri pirmą kartą atgabeno kavos pupeles iš Egipto pardavimui. Prie jų prisijungus pirkliams iš Liono, kavos importas užėmė didžiąją dalį įvežamų prekių (iš kitų šalių).

Keli gudruoliai atidaro pirmus kavos namus Marselije, šalia Biržos, kuriuos iškarto pamėgo komersantai, keliautojai.

La Roque rašė: “Kavos vartojimas išaugo taip plačiai, ir taip greitai, kad medikai nerimavo dėl kavos poveikio sveikatai, jų nuomonės iš esmės skiriasi nuo nuomonės žmonių, gyvenančių karštuose kraštuose“.

Taip ir buvo iškeltas amžiaus klausymas: „Kava-gėri, ar blogis?” Vieni sutiko su medikais, kiti pritarė Mekai, Kairui, Konstantinopoliui.

Kavos mylėtojai nekentė medikų, o šie savo ruožtu gąsdino visokiomis ligomis. Diskusijos baigėsi, kai Medicinos Koledžas, po daugybės bandymų, bei tyrimų , paskelbė, jog kava Marselio gyventojams grėsmės sveikatai NEKELIA. Buvo paskelbta neįtikėtina kavos pergalė šalyje, kurioje žmonėms vietoj kraujo teka vynas

Tuo pat metu Paryžiuje 1669 m. turkų pasiūntinys Soliman Aga prancūzų dvarui pristatė turkišką kavos gėrimo tradiciją. Turkų pasiuntinys prabuvo Paryžiuje vos kelis metus, bet to pilnai užteko prigyti kavos gėrimo tradicijai.

Pirmąją kavinukę Paryžiuje Sen Žermene atidarė broliai armėnai Pascal ir Gregoire AleP, po to kavinukės labai greitai paplito kiekviename miestelyje.

La Roque rašo: “Nuo skurdžiaus iki grafo…niekas nepraleisdavo galimybės išgerti rytinės kavos, netgi jei kava buvo pateikiama aukštuomenės priėmimuose.“

Kalbant apie kavos paplitimą Prancuzijoje, pirmiausia dėkoti reikia prancuzų keliautojams, kurie skleidė žinias apie kavą. Tai Tavernier (1605-1689), Thevenot (1633-1667) ir Bernier (1625-1688).

Be jų buvo ir keli kiti pasižymėję asmenys:
Tuo pat metu gyvenę Jaen La Roque (1661-1745) (kuris parašė literatūrinį kūrinį „Voyage to Arabia the Happy“) ir jo tėvas P. De La Roque, turejo garbės įvežti kavą į Prancuziją 1644 m.

1657 m. Jean la Roque patikėjo Jean de Thevenot supažindinti Paryžių su kava ir išmokyti kaip pagaminti kavos gerima (kavą).
Ir dar vienas vardas – Antoine Galland (1646 – 1715), prancūzų orientalistas, “Arabijos naktys” vertėjas, karaliaus antikvaras, kuris 1699 m. paskelbė spaudoje analizes ir vertino arabų manuskriptą “Abd-al-Kadir”, kuriame pirmą kartą buvo įvertintas ir aprašytas tikrasis kavos gėrimas.

De Thevenot rašo apie tai:
Jie (turkai) paprastai geria kitą gėrima ir vadina ji „cahve“, kurį vartoja visa dieną. Šis gėrimas yra gaminamas iš uogų, apkeptų keptuvėje arba kitame inde. Iškepusias jas sutrina iki smulkių miltelių. Kai tik jie užsigeidžia išgerti kavos, ima indą, kuris skirtas greitam kavos užplikinimui (šį indą jie vadina „ibrik“), pripila į jį vandens ir užverda. Kai vanduo užverda (proporcija yra maždaug  trys nedideli puodeliai vandens + arbatinis šaukštelis kavos miltelių su kaupu). Po to vėl užverda, greitai nuima nuo ugnies, pamaišydami, kad neišbėgtų… Ši procedūra kartojama 12 kartų. Tokiu būdu pagaminta kava yra išpilstoma į miniatiūrinius farforo puodelius ir paduodama į rankas. Kava geriama labai karšta, išgeriama greitai keliais gurkšniais, kitaip nepriimtina. Vieni šį gėrimą paskanina kardamonu arba gvazdikeliais, kiti – cukrumi.

Iš tikrųjų yra kiek juokinga, bei kelia nuostabą, jog prancūzai pamėgo kavą. Jardin pasisakė šiuo klausymu: “Jie norėjo išmanyti apie šį rytietišką gėrimą, girtis savo žiniomis, visiškai nekreipiant dėmesio į tai, jog kava juodos spalvos, o tai atrodo nepatraukliai.“

1644 m. Prancuzų delegacija pabuvojusi Stambule parsivežė ne tik skrudintų kavos pupelių, bet ir varinį kavinuką ir mažyčius puodelius.

Arabai buvo uždraudę išvežti iš šalies kavos pupeles, jei jos buvo neišdžiovintos. Bet musulmonų piligrimas vardu Baba Budan sugebėjo gauti septynias žalias kavos pupeles ir paslapčia išvežė į Indiją. Šios septynios pupelės davė pradžią kavos plantacijų atsiradimui Indijoje!

17 a. pr. Italijos pirkliai įvežė kavą į Vakarų Europą. Popiežiaus Klimento VIII patarėjai siūlė uždrausti Osmanų imperijos mėgstamą gėrimą, bet užteko vieno gurkšnio kavos ir… Popiežius palaimino kavą. To pasekoje kavą buvo leidžiama gerti tikintiems.

1633 m.Arabu šeichui Šadli atėjo aukso vertės mintis – padidinti kavamedžių plantacijas Mochos gyvenvietės apylinkėse. Ne už ilgo čia prasidėjo prekyba nauju produktu (preke)… Mochos gyvenvietė pavirto į klestintį miestą Jemeną, taip pat atsirado nauja kavos rūšis Mokka (arba Mocha).

1626 m. Popiežiaus pasiuntinys Persijoje, Pietro Della Valle, pristatė pirmą kavos puodelį Romoje ir Venecijoje.

Šeichas Abd-al-Kadir parašė: „Niekas negali pažinti tikros tiesos, kol neragavo kavos vaisingo gėrio”. Vokiečių natūralistas Bellus buvo pirmas, kuris pristatė kavos pupeles Europai. Kapitonas Džonas Smitas, prisidėjęs kuriant Džeimstaun gyvenvietę Virdžinijoje, įvežė kava į Ameriką.

Iki 1600 m. kavos gamybos procesas buvo laikomas po didžiuliu užraktu. Kavos pupeles buvo uždrausta išvežti iš Arabijos, buvo draudžiamas bet koks pupelių, skirtų dauginimui, platinimas (už šį nusižengimą bausdvo mirtimi!). Tik 1583 m. Vokiečių botanikas Leonardas Rauvolfas supažindino Europą su kava ir pirmą kartą aprašė kavamedį. Ačiū Jam už tai!

16 a. Mekoje Egipto sultono vietininkas Chair-bekas buvo uždraudęs kavos vartojimą. Jis rėmėsi Koranu, kuris neleido gerti musulmonams gėrimų, pasižyminčių energetinėmis arba jaudinančiomis savybėmis. Sultono Magometo IV valdymo metu kavos gerbėjus baudė mirtimi arba suvyniodavo į maišus nuo kavos ir įmesdavo į jūrą. Bet ir pati kava, ir atmosfera kavinėse buvo tokia maloni žmonėmis, jog buvo neįmanoma atsisakyti šio gėrimo net dėl Korano ar tikėjimo. Tad po ilgų kovų kava tapo labai populiari ir įsiviešpatavo kiekvienoje šeimoje. Arabų paprotys gerti kavą virto subtilia, rafinuota ceremonija.

Konstantinopolyje Osmanų imperijos turkams buvo įteisinta kava. Čia 1475 m. buvo atidaryta pirma kavos parduotuvė „Kiva Han“. Osmanų turkų įstatymai leisdavo moterims išsiskirti su vyru, jei jis kasdien neaprūpindavo namų kava. Būtent tada gimė patarlė: “Kava turi būti juoda, lyg pragaras, stipri lyg mirtis, saldi kaip meilė.”

Avicena (Abu ali al Husain ibn Abdalllah ibn Sina, sutrumpintai Ibn Sina, gydytojas ir filosofas, vienas iš pirmųjų aprašė kavos gėrimą. Jis davė jam pavadinimą „Bon“ – iki šių dienų Jemeno gyventojai kavos pupeles vadina šiuo pavadinimu.