Kalbant apie kavos paplitimą Prancuzijoje, pirmiausia dėkoti reikia prancuzų keliautojams, kurie skleidė žinias apie kavą. Tai Tavernier (1605-1689), Thevenot (1633-1667) ir Bernier (1625-1688).

Be jų buvo ir keli kiti pasižymėję asmenys:
Tuo pat metu gyvenę Jaen La Roque (1661-1745) (kuris parašė literatūrinį kūrinį „Voyage to Arabia the Happy“) ir jo tėvas P. De La Roque, turejo garbės įvežti kavą į Prancuziją 1644 m.

1657 m. Jean la Roque patikėjo Jean de Thevenot supažindinti Paryžių su kava ir išmokyti kaip pagaminti kavos gerima (kavą).
Ir dar vienas vardas – Antoine Galland (1646 – 1715), prancūzų orientalistas, “Arabijos naktys” vertėjas, karaliaus antikvaras, kuris 1699 m. paskelbė spaudoje analizes ir vertino arabų manuskriptą “Abd-al-Kadir”, kuriame pirmą kartą buvo įvertintas ir aprašytas tikrasis kavos gėrimas.

De Thevenot rašo apie tai:
Jie (turkai) paprastai geria kitą gėrima ir vadina ji „cahve“, kurį vartoja visa dieną. Šis gėrimas yra gaminamas iš uogų, apkeptų keptuvėje arba kitame inde. Iškepusias jas sutrina iki smulkių miltelių. Kai tik jie užsigeidžia išgerti kavos, ima indą, kuris skirtas greitam kavos užplikinimui (šį indą jie vadina „ibrik“), pripila į jį vandens ir užverda. Kai vanduo užverda (proporcija yra maždaug  trys nedideli puodeliai vandens + arbatinis šaukštelis kavos miltelių su kaupu). Po to vėl užverda, greitai nuima nuo ugnies, pamaišydami, kad neišbėgtų… Ši procedūra kartojama 12 kartų. Tokiu būdu pagaminta kava yra išpilstoma į miniatiūrinius farforo puodelius ir paduodama į rankas. Kava geriama labai karšta, išgeriama greitai keliais gurkšniais, kitaip nepriimtina. Vieni šį gėrimą paskanina kardamonu arba gvazdikeliais, kiti – cukrumi.

Iš tikrųjų yra kiek juokinga, bei kelia nuostabą, jog prancūzai pamėgo kavą. Jardin pasisakė šiuo klausymu: “Jie norėjo išmanyti apie šį rytietišką gėrimą, girtis savo žiniomis, visiškai nekreipiant dėmesio į tai, jog kava juodos spalvos, o tai atrodo nepatraukliai.“