Apie 1660 m. komersantai iš Marselio, tuo metu kurį laiką  gyvenę Libane, jau neįsivaizdavo savo gyvenimo be kavos ir atgabeno kavą į Prancūziją. Iš karto po šio įvykio susikūrė vaistininkų ir pirklių gildija, kuri pirmą kartą atgabeno kavos pupeles iš Egipto pardavimui. Prie jų prisijungus pirkliams iš Liono, kavos importas užėmė didžiąją dalį įvežamų prekių (iš kitų šalių).

Keli gudruoliai atidaro pirmus kavos namus Marselije, šalia Biržos, kuriuos iškarto pamėgo komersantai, keliautojai.

La Roque rašė: “Kavos vartojimas išaugo taip plačiai, ir taip greitai, kad medikai nerimavo dėl kavos poveikio sveikatai, jų nuomonės iš esmės skiriasi nuo nuomonės žmonių, gyvenančių karštuose kraštuose“.

Taip ir buvo iškeltas amžiaus klausymas: „Kava-gėri, ar blogis?” Vieni sutiko su medikais, kiti pritarė Mekai, Kairui, Konstantinopoliui.

Kavos mylėtojai nekentė medikų, o šie savo ruožtu gąsdino visokiomis ligomis. Diskusijos baigėsi, kai Medicinos Koledžas, po daugybės bandymų, bei tyrimų , paskelbė, jog kava Marselio gyventojams grėsmės sveikatai NEKELIA. Buvo paskelbta neįtikėtina kavos pergalė šalyje, kurioje žmonėms vietoj kraujo teka vynas

Tuo pat metu Paryžiuje 1669 m. turkų pasiūntinys Soliman Aga prancūzų dvarui pristatė turkišką kavos gėrimo tradiciją. Turkų pasiuntinys prabuvo Paryžiuje vos kelis metus, bet to pilnai užteko prigyti kavos gėrimo tradicijai.

Pirmąją kavinukę Paryžiuje Sen Žermene atidarė broliai armėnai Pascal ir Gregoire AleP, po to kavinukės labai greitai paplito kiekviename miestelyje.

La Roque rašo: “Nuo skurdžiaus iki grafo…niekas nepraleisdavo galimybės išgerti rytinės kavos, netgi jei kava buvo pateikiama aukštuomenės priėmimuose.“